1900 m. Amerikos gamyklos pagamino 4 192 automobilius. Daugiau jų važiavo baterijomis nei benzinu: 1 575 elektriniai, palyginti su 936 benzininiais, o likusią dalį sudarė gariniai. Pagal vertę elektromobiliai sudarė beveik tris penktadalius visos pramonės.
Paskui elektromobilis geriausią šimtmečio dalį praleido kaip muziejaus eksponatas, pieno išvežiojimo furgonas ir anekdotų taikinys, kol sugrįžo kaip dalykas, kuriuo kiekvienas automobilių gamintojas dabar tvirtina visada tikėjęs.
Tai trumpa tos kelionės versija, ir pasakojame ją ne be priežasties. Praėjusią savaitę tyliai atvėrėme Chargalytics – nemokamai – tyrėjams, NVO ir žurnalistams bet kur pasaulyje. Laikykite tai mūsų padėka žmonėms, kurie palaikė elektrinį transportą gyvą sunkiais jo dešimtmečiais, ir kvietimu tiems, kurie nuves jį dar toliau.
Paryžius buvo pirmas
Elektromobilis senesnis už benzininio automobilio pergalę, o jo vaikystė daugiausia buvo europietiška. Gustave Trouvé 1881 m. balandį Paryžiaus rue de Valois gatve nuvažiavo baterijomis varomu triračiu. Andreas Flocken 1888 m. Koburge pagamino keturratę elektrinę karietą.
1899 m. belgas Camille Jenatzy torpedos formos elektromobiliu, pavadintu La Jamais Contente, Achères miestelyje netoli Paryžiaus pasiekė 105.88 km/h. Tai buvo pirmoji kelių transporto priemonė, įveikusi 100 km/h ribą. Pavadinimas „niekada nepatenkinta“ puikiai atlaikė laiką. Nuo tada pramonė taip ir nebuvo patenkinta.
1897 m. rugpjūtį Londone pasirodė elektriniai taksi, dėl skleidžiamo garso praminti kolibriais. Jų niekada nebuvo daugiau nei apie 75, o iki 1900 m. jie išnyko: baterijos ir padangos dėvėjosi greičiau, nei plaukė pajamos iš važiavimų. Bet kuris įkrovimo punktų operatorius, tai skaitantis, atpažins verslo modelio problemą.
Niujorkas veikė baterijomis
Elektra geriausiai sekėsi ten, kur kelionės buvo trumpos, gatvės grįstos, o elektrinė – netoliese. Tai reiškė miestus, o labiausiai – Niujorką. Elektriniai taksi Manhatane dirbo nuo 1897 m., o miesto pristatymo transporto parkai elektrifikavosi tokiais mastais, kurių niekas neprilygo visą šimtmetį.
Iki 1914 m. 39% sunkvežimių didžiajame Niujorke buvo elektriniai. Hartforde, Konektikute, vietos energijos bendrovė jau nuo 1912 m. nuomojo keičiamas baterijas ir sunkvežimių savininkams skaičiavo mokestį už mylią. Baterija kaip paslauga – visu šimtmečiu anksčiau nei pristatymų skaidrės.
Štai skaičius, kuris mus privertė sustoti. 1921 m. sausio 1 d. Niujorke vis dar dirbo 4 362 elektriniai sunkvežimiai ir furgonai, o beveik 2 900 jų miesto gatvėse važinėjo nuo 1916 m. ar dar anksčiau. 2011–2014 m., kai buvo parduodamas Nissan Leaf, niujorkiečiai iš viso užregistravo apie 1 600 įkraunamų automobilių.
Paprastai tariant: likus šimtmečiui iki šiuolaikinio elektromobilio, Niujorko gatvėse elektromobilių buvo daugiau nei 2010 m.
Benzinas laimėjo – ir ne dėl greičio
Pirmasis elektros amžius nepralaimėjo lenktynių. Jis pralaimėjo tris argumentus – vieną po kito.
Pirmasis buvo užvedimo rankena. Užvesti benzininį automobilį reikėjo jėgos, o kartais tai baigdavosi sulaužytu riešu, kol 1912 m. pasirodė Cadillac su Charles Kettering elektriniu starteriu. Didžiausia elektros dovana benzininiam automobiliui pasirodė esąs mygtukas, kuris jį užvedė.
Antrasis buvo kaina. Ford judanti surinkimo linija sumažino Model T kainą nuo USD 850 1908 m. iki mažiau nei USD 300 1925 m. JAV Energetikos departamento duomenimis, 1912 m. benzininis automobilis kainavo USD 650, o elektrinis rodsteris – USD 1 750.
Trečiasis buvo elektros tinklas. 1917 m. elektrą turėjo tik 7 milijonai iš 22 milijonų Amerikos namų. 2021 m. tyrime žurnale Nature Energy teigiama, kad jei tinklas būtų išplitęs 15–20 metų anksčiau, dauguma automobilių gamintojų tikriausiai būtų pasirinkę elektrą. Elektromobilis pralaimėjo ne tiek benzinui, kiek rozetės nebuvimui.
Labiausiai blaivina nuosmukio greitis. 1900 m. elektromobiliai sudarė 38% Amerikos automobilių gamybos. 1909 m. – jau 3%.
Ilga žiema
Kitus 60 metų elektrinės transporto priemonės išliko ten, kur maršrutai buvo trumpi, o sustojimai nuspėjami. Britanijoje tai reiškė pienininką. 1967 m. pramonė skelbė, kad Britanija turėjo daugiau baterijomis varomų transporto priemonių nei visas likęs pasaulis kartu sudėjus – beveik visos jos buvo pieno išvežiojimo furgonai. Didžiausias pasaulyje EV parko operatorius kurį laiką buvo rytinis pieno pristatymo maršrutas.
Kiekvienas naftos šokas idėją pažadindavo, o kiekvienas atsigavimas vėl ją užmigdydavo. Po 1973 m. atsirado CitiCar – sūrio pleištas ant ratų; kartu su jo įpėdiniu buvo pagaminti 4 444 vienetai – iki 2010-ųjų tai buvo daugiausiai gamintas amerikietiškas elektromobilis. Britanijoje suprojektuotas ir Graikijos Syro saloje gamintas Enfield 8000 pasiekė maždaug 120 vienetų.
1990 m. Kalifornija nurodė automobilių gamintojams pradėti prekiauti nulinės emisijos transporto priemonėmis. GM pagamino 1 117 EV1, išnuomojo kiekvieną iš jų, paskui juos susigrąžino ir daugumą sutraiškė. 2003 m. vairuotojai surengė laidotuves.
Iš tiesų svarbus dalykas nutiko visai kitur. 1991 m. Sony pradėjo pardavinėti pirmą komercinį ličio jonų elementą, skirtą vaizdo kameroms. Tuo metu niekas nemanė, kad tai automobilio istorija.
Elektrinių automobilių dalis tarp naujų automobilių, %, 1900–2026 m.
Jungtinės Valstijos: elektrinių transporto priemonių dalis tarp pagamintų automobilių (JAV gamybos surašymas: 1 575 iš 4 192 per surašymo metus iki 1900 m. gegužės 31 d.; 3 826 iš 126 593 1909 m.). Pasaulis: elektrinių automobilių (baterinių ir įkraunamų hibridų) dalis tarp naujų automobilių pardavimų (IEA, Global EV Outlook 2026). Norvegija: baterinių elektromobilių dalis tarp naujų automobilių registracijų (OFV); 2026 m. apima sausį–rugsėjį. Palyginamos eilutės 1910–2009 m. nėra, todėl linijos ten nebrėžiame.
Antrasis elektros amžius
Norvegija pradėjo anksti ir atkakliai. 1990 m. ji atleido elektromobilius nuo pirkimo mokesčio, 1997 m. suteikė nemokamą važiavimą mokamais keliais, o 2001 m. panaikino 25% PVM – tuo metu, kai siūlomi automobiliai buvo Think City ir Buddy, kurių beveik niekas nenorėjo. Dvidešimt metų tai atrodė kaip politika be rinkos.
Tada automobiliai tapo geri. Tesla pirmąjį Roadster pristatė 2008 m., Mitsubishi 2009 m. išleido i-MiEV, o Nissan – Leaf 2010 m. gruodį. 2010 m. elektromobiliai sudarė 0.3% naujų automobilių pardavimų Norvegijoje. Iki šiol 2026 m. jie sudaro 97.9%.
Likęs pasaulis sekė lėčiau, o paskui – iškart. Elektromobiliai nuo 0.01% pasaulinių pardavimų 2010 m. išaugo iki ketvirtadalio jų 2025 m. – 21 milijono automobilių per metus. Standartai varžėsi tarpusavyje: CHAdeMO 2010 m. ir CCS 2012 m., o 2024 m. Europa AFIR įstatymu įtvirtino aprėptį greitkeliuose.
O automobiliams reikėjo kur įsikrauti. 2010 m. IEA suskaičiavo 3 994 viešuosius įkrovimo punktus visame pasaulyje. Iki 2025 m. pabaigos jų buvo daugiau nei 7 milijonai, dauguma įrengti per pastaruosius penkerius metus. Tai sparčiausia viešosios infrastruktūros plėtra, kurią daugumai mūsų teks pamatyti per savo darbinį gyvenimą.
Viešieji įkrovimo punktai pasaulyje, milijonais, 2010–2025 m.
IEA, Global EV Outlook 2020 (2010–2019 m., tikslūs skaičiai) ir vėlesni leidimai (2020–2025 m., skelbiama suapvalinta forma; 2024 ir 2025 m. yra IEA „daugiau nei“ apatinės ribos). 2023 m. rodiklis išvestas iš IEA nurodyto 40% augimo, palyginti su 2022 m. IEA peržiūri istorinius duomenis ir 2025 m. pakeitė greičio klases, todėl šią eilutę laikykite orientacine.
2100-ieji: nenudažyta dalis
Čia baigiasi sąžiningos prognozės. Pagrindiniai IEA scenarijai baigiasi 2035 m. BloombergNEF tikisi, kad 2040 m. keliuose vis dar bus daugiau nei milijardas benzininių ir dyzelinių automobilių. Už 2050-ųjų ribos joks rimtas rinkos dalyvis prognozių neskelbia – ir teisingai daro.
Pagalvokite, kaip 1926 m. būtų prognozuoti 2026-ieji. Elektromobiliai buvo nykstanti niša, dauguma pasaulio namų neturėjo elektros, o apie ličio jonus niekas nebuvo girdėjęs. Kas keliaus 2100 m., galbūt neturės automobilio, jo nevairuos ir to nevadins įkrovimu.
Žinome, kaip buvo sukurti pastarieji 145 metai. Juos kūrė žmonės, kurie matavo, viešai ginčijosi ir viską užrašė: inžinieriai Paryžiuje, baterijas nuomojusi komunalinių paslaugų bendrovė Hartforde, pieno pristatymo punktai, kaliforniečiai, surengę automobilio laidotuves, norvegai, vis balsavę už mokesčių lengvatas, kuriomis niekas kitas netikėjo, ir tyrėjai bei žurnalistai, skaičiavę gerokai anksčiau, nei kas nors jiems už tai pradėjo mokėti.
Atsilyginti ir perduoti estafetę pirmyn
Kam: universitetų ir tyrimų institutų tyrėjams, baigiamuosius darbus rengiantiems studentams, žurnalistams ir NVO. Bet kurioje šalyje, bet kuria kalba.
Ką gaunate: 12 mėnesių „Chargalytics Analytics“ (įkrovimo žemėlapį su tiesioginiu statusu ir naudojimo istorija, šalių suvestines, CPO palyginimą, įmonių profilius) bei „Research API“, skirtą suvestiniams duomenims pagal šalį, regioną ir operatorių.
Kaina: viena eilutė po jūsų diagrama: Šaltinis: Chargalytics (chargalytics.com).
Neįtraukta: projektai, failų eksportas ir komercinė „Data API“. Neapdorotų duomenų niekam neteikiame.
Pateikite paraišką čia. Institucijų el. pašto adresai paprastai patvirtinami iškart; visų kitų paraiškas žmogus peržiūri per dvi darbo dienas.
„Chargalytics“ taip pat remiasi šiuo darbu. Didelė dalis to, ką žinome apie įkrovimą, prasideda nuo atvirų duomenų: Norvegijos įkroviklių registro NOBIL, „OpenStreetMap“ savanorių, Europos „Copernicus“ klimato įrašų ir ilgos eilės disertacijų, mokslinių straipsnių bei naujienų publikacijų, kurios pirmos uždavė nepatogius klausimus.
Todėl žmonės, kurie šį darbą atlieka dabar, „Chargalytics“ gauna nemokamai. „Research & Press“ programa skirta tyrėjams, baigiamųjų darbų studentams, žurnalistams ir NVO bet kurioje šalyje, paraiškas priimame bet kuria kalba. Tai 12 mėnesių mūsų „Analytics“ plano ir „Research API“, o kaina – viena eilutė po jūsų diagrama.
Pirmoji elektromobilių era buvo užkalbėta iki išnykimo žmonių, neturėjusių skaičių. Kiti šimtas metų nusipelno geresnių. Jei atitinkate kriterijus, pateikite paraišką čia. Jei žinote ką nors, kas atitinka, persiųskite jiems šį straipsnį.
US Census of Manufactures 1900 (Vol. X) ir 1910; G. Mom ir D. Kirsch, „Technologies in tension“, Technology and Culture 42(3), 2001; National Electric Light Association duomenys apie Niujorką 1921 m. sausio 1 d., paskelbti The Commercial Motor, 1922 m. vasario 21 d.; NYC Department of Transportation, Electric Vehicle Report, 2015; US Department of Energy, „The history of the electric car“; J. Taalbi ir H. Nielsen, Nature Energy 6, 2021; Autocar, 1967 m. rugpjūčio 3 d.; IEA, Global EV Outlook 2020–2026; OFV (Opplysningsrådet for veitrafikken) registracijos statistika; BloombergNEF, Electric Vehicle Outlook 2026. Istorinės kainos nurodytos nominaliais JAV doleriais. Nuotraukos yra viešojo naudojimo arba licencijuotos pagal „Creative Commons“; autorystė nurodyta kiekviename apraše.